Lnks

Pokytis finansinėse rinkose pasirodė iš karto 1999 metais „virtualiai“ įvedus eurą. Daugumos euro zonos šalių vyriausybės iš karto pradėjo mokėti mažesnes palūkanas už pasiskolintus pinigus. Valstybės dirbo stabilioje žemos infliacijos aplinkoje, palaikančioje žemas palūkanų normas, kita vertus, jos skolindavosi labai likvidžia valiuta, kitaip tariant, valiuta, kuriai niekad netrūksta pirkėjų ir pardavėjų. Gyva paklausa palaiko palūkanų normų konkurencingumą. Žemos palūkanų normos padėjo išlaikyti nedideles skolos tvarkymo išlaidas ir suteikė vyriausybėms daugiau laisvės mažinant mokesčius ar daugiau pinigų skiriant sveikatos priežiūrai, pensijoms, socialinei gerovei ar infrastruktūrai.

Net tik euro zonos valstybės pasinaudojo naujos tarptautinės valiutos pranašumais. Kitos ES priklausančios ir nepriklausančios šalys taip pat skolinosi eurais. Jos taip pat galėjo pasinaudoti šios likvidžios, visame pasaulyje pripažintos valiutos teikiama nauda. Dažnai valstybės nori diversifikuoti savo valiutų atsargas, taigi euras yra dar viena tam tinkama tarptautinė valiuta. Centriniai bankai vis dažniau kartu su doleriu naudoja eurą kaip atsargų valiutą, kitaip tariant, nenumatytoms aplinkybėms laikomą konvertuojamos valiutos atsargą.